Atkirtis tam nepasitikėjimui savimi

Tas balsas galvoje…

Jis nenustoja šnibždėti, kalbėti, o kartais ir šaukti. Lyg būtų visada pasiruošęs nustumti tave nuo tavo kelio. “Tu to nepadarysi”, “Tau trūksta žinių”, “Tu susimausi”. Tas balsas atkakliai persekioja kaskart, kai tik išsikeli tikslus. Lyg vyšnia ant torto, jis dar ir kritikuoti pradeda, kai darbe ar namuose pasidaro sunku. O kai parkritęs bandai atsistoti, jis vėl kiša koja, mėgindamas pargriauti. Žodžiu – nemalonus tipelis.

Puikiai žinai, kad nepasitikėjimas savimi, neturėtų imti viršų ir trukdyti, bet … bet jis tikras Klastūnyno koledžo studentas, užgožia kai mėgini jam pasipriešinti. O kartais, jei esi iš tų, gebančių atsilaikyti prieš jį, jis geba atrasti plyšį apsauginėje sienoje ir išlįsti pro jį.

Nepasitikėjimas savimi, yra itin godus. Godus dėmesiui ir tavo energijai. Leidžiant jam laisvai siautėti, jis praryja pasitikėjimą, prote ištrina logiką, bei pasisaviną džiaugsmą iš širdies, abiejuose palikdamas vien baimės ir nesaugumo jausmą. Jau bent porą dešimtmečių, plinta pozityvaus mąstymo judėjimas. Jo minusas, kad kuo daugiau kovoji su nepasitikėjimu savimi, tuo įnirtingiau jis tau priešinasi.

Jau ant savęs ne kartą pastebėjau, kad šioje vietoje puikiausiai padeda savęs pažinimas ir savirefleksijos. Suvedus juos į vieną kambarį su nepasitikėjimu savimi – ši draugija turi potencialo kurti tau naudą. Viliuos, kad dabar tau kyla klausimą “Kaip čia dabar taip?”

Kai užpuola mintys…

Kai užpuola mintys “man nepavyks, aš to nemoku” ir pan. paklausk savęs “ką dabar galėčiau padaryti, kad tapčiau nors truputį geresnis toje srityje?”. Ir kaip rašiau pirmajame įraše, ženk po nedidelį žingsnelį. Dramblį valgyk po truputi, o ne vienu ypu. Jei nori išsiugdyti įprotį ar įgūdį, gali kasdien dienos gale savęs paklausti “Ar padariau viską, kad bent truputį tapčiau geresnis X srityje”. Jei pradėsi skirstyti balus už praėjusią dieną – po kiek laiko pastebėsi, kad tie dalykai apie kuriuos kas vakarą klausi savęs ir skiri balą, tampa tavo veiksmais, užimančiais vietą sąmoningoje tavo dienos veikloje. Garantuoju, kad pradžioje bus paprasta, o vėliau norėsi mesti, nes “kurių velnių, čia sukti galvą dėl tų sričių, vis tiek matau, kad esu dvejetukininkas ten”. Čia ir yra pagrindinis iššūkis – nors tai paprasta, tai nėra lengva. Deja.

Svarbu, kad save prigautum, kai tik pradedi galvoje girdėti “negaliu”, “nežinau”, “nemoku”, “o kas jei”. Galvoje turėtų pradėti kaukti sirena. Išgirdęs tą “negaliu” ramiai atsakyk “negaliu…kol kas ir tuo pačiu dirbu ties tuo”, jei pasitaikė “O kas jei nepavyks?” tark jam “Na, tada išmėginsiu dar kartą”. Tokiu būdu neigiamą situaciją pakeisi į galimybę. Galimybę augti. Ir svarbiausia suteiksi progą sau pačiam.

Geriausia dovana, kurią gali sau suteikti – nustoti klausyti žmonių kurie tave nuleidinėja “ant žemės”. Ne vienas puikus menininkas dar vaikystėje girdėdamas “tau nepavyks”, “niekam nebus įdomūs tavo piešiniai” ar “nepragyvensi iš tų teplionių”, taip ir nuleidžia rankas ir paleidžia savo aistros ir energijos kupiną sritį. Laikui bėgant mėgstame neigiamą nuomonę (ne faktus) apie save paversti į kažkokį paveldėtą genetinį nepakankamumą.

Įpročiams ar įgūdžiams formuojantis gali imti išnaudoti bandos efektą (rimtai!). Kai veikla užsiimsi kartu su kitais, tai tau duos ir papildomos motyvacijos. Anksčiau būčiau sakęs, kad “kas jau kas, bet aš tikrai nerašysiu blog’o, nemoku rašyti. Gi mokykloje vien dvejetus ir trejetus ir rašinių rinkau”. Na ir kas. Nuo praėjusios vasaros pradžios kas rytą aštuntą valandą rašau. Idomu, kad kai pradėjau praėjus savaitei, pažįstama parašė ir netikėtai pakvietė į “rašymo valandą” vykstančią tokiu pat metu Zoom’e. Bendruomenės jausmas skatina. Dabar net sunku įsivaizduoti rytą be rašymo.

Yra žmonių, kuriems atrodo jog viskas yra neįmanoma ir visas idėjas reikia numušti kaip galima greičiau. Stenkis nesileisti, kad jie atimtų iš tavęs energiją, vien dėl to, kad savąją jie jau prarado. Apsupdamas save bendraminčiais – susikursi foną, kuris ne tik nesiurbs energijos iš tavęs, bet atvirkščiai įkraus.

Prisimink savo pergales. Dideles ar mažas. Nesvarbu. Gali būti sunku, nes daug lengviau atsiminti savo fail’us, nei savo pergales. Būna, kad ir įkvepiančios TED kalbos nepramuša. Dzin. Kad būtų lengviau griebk popieriaus lapą ir tušinuką. Rašyk sąrašą. Dėk į jį viską viską, ką tik pameni, nesvarbu – tai apdovanojimas už metų triūsą ar pagaliau sutvarkytas jovalas rūsy. Jei jauti, kad blokas paėmęs viršų – paprašyk artimų kolegų ar šeimos narių, kad jie tau papasakotų, ką jų nuomone esi gero nuveikęs ir pasiekęs (beje, tai gali būti labai gera pasitikėjimo savimi injekcija).

Turėk šį sąrašą šalia savęs. Jis bus tas šiaudas ar virvė, kai užklups tos nepasitikėjimo savimi akimirkos. Akimirkos, kuriose sau būsi daugiau priešas, nei pagalbininkas. Ar norėtum būti tuo, kuris emociškai išnaudoja ir smerkia savo artimuosius? Ar leistum jiems ankinkis sunkiu periodu? NE? Tad nebūk toks ne tik jiems, bet ir sau pačiam. Suteik sau dar vieną progą pabandyti … ir tada dar ir dar vieną. Esu įsitikinęs, kad nepasitikėjimas savimi niekur nedings, ir tuo pačiu esu įsitikinęs, kad laikui bėgant tapsi jam atsparesnis. Kaskart pargriuvus jis tykos ir primins apie save, kad neverta buvo kišti nosį iš komforto zonos. Tik tu jau būsi pasiruošęs jį išgirsti. Nepasitikėjimas savimi – tai tik mintys, o ne pranašystė. Aišku, viena kita išsipildys, tačiau progresas ir vyksta tada kai parvirtę atsistojame vėl ir vėl, ir einam, mėginam toliau.

Linkiu to ir tau!

Kiekvienas galim rasti savo sėkmės formulę, tereikia užsimerkt ir šiek tiek pagalvot…