Užimtumo paradoksai

Visų mūsų užimtumo ir darbo krūvis skiriasi. Vienomis dienomis ar sezonais jis labai stipriai išauga, kitais – šiek tiek sumažėja. Kada tai nutinka, priklauso nuo profesijos/įmonės, kurioje esame. Tuo pačiu, per įvairias krizes užimtumas didžiajai daliai stipriai išauga nepriklausomai nuo srities.

Kuris laikas, kaip baigėsi pirmieji metai su COVID’u, einam link to mistinio hibridinio modelio (“biški” namie, biški ofise, biški Nidoj ir pan.). Praėjusiais metais pastebėjau, kad kaip niekada buvo paplitusios kalbos temomis apie lyderystę krizės metu, stresą, perdegimą, darbo ir laisvalaikio balansą.

Iš buvusio kolegos girdėjau, net tokį posakį – “work became too accessible” – darbas tapo per lengvai pasiekiamu. Tikrai taip – prabundu ryte užsimetu chalatą, šoku į šlepetes, pasidarau puodelį kavos ir sėdu prie kompiuterio. Štai, aš ir ofise. Su humoru, naująja nuotolinio darbo aprangos mada tapo marškiniai ir švarkas ar palaidinė ir švarkelis, o žemiau klubų – tiesiog apatiniai ar sportiniai šortai. Fiziškai nutolus nuo kolegų įvairūs asmeniniai vienas-ant-vieno (1-on-1) pokalbiai, team’building’ai ir pertraukėlės netikėtai tapo nebe tokiomis svarbiomis. – Reikia gi tikrą, rimtą darbą dirbti! Visi šie atsipalaidavimai palauks. Vietoje to, kad padėtų, toks išsigryninimas reikalus tik dar labiau gadino.

Agile programuotojų komandos dirbančios scrum principais turi užsiėmimą pavadinimu retrospektyva – apžvelgti užbaigtą etapą, kai kiekvienas narys pasidalina, kas sekėsi gerai, kas nesisekė, ką komanda galėtų patobulinti savo veikloje, kad būtų efektyvesni kitą kartą. Šiame įraše panašiai žvilgtelėsiu į paradoksus per COVID’o metus.

Paradoksas 1 panaikinti check-in’us ar 1-on-1’us

Atsiprašau už anglicizmus jaučiu, kad jie įaugę ji labai giliai. Kas savaitiniai ar mėnesiniai susiėjimai pasidalinti kaip komandai sekasi tapo po truputį vis retesni ar nebe tokie reguliarūs ir aiškūs laiko prasme kaip anksčiau. Papildomai organizuojami kiti darbai ar susitikimai, o įprastiniai nukeliami “vėlesniam” laikui, kuris gali ir nebeateiti. Įpročius galima labai paprasta nutraukti ir prarasti, o grįžti atgal labai sunku. Tenka vėl švaistyti brangią energiją ir formuoti nuo pradžių.

Tai geriausiai pasimato per pačias krizes. Paradoksas čia tas, kad būtent per krizes įpročiai yra patys būtiniausi. Išaugusi nežinomybė kelia papildomą stresą ir nerimą. Vėl atrasti ryšį su komandos nariais, juos palaikyti, nuraminti, paskatinti ir motyvuoti yra kaip niekad svarbu. Lyderystės, tikrumo ir vedimo pirmyn reikia čia ir dabar, o ne kada nors vėliau. Kalbėdamas su vadovais išgirstu pasisakymą, kad šiuo metu nėra tam laiko, reikia suvaldyti krizę. To rezultatas? Komandos ir jų nariai be palaikymo, pasimetę ir neramūs dėl to, kas bus toliau. Tai tik dar labiau pagilina stresą ir nerimą bei priartina prie perdegimo ar staigaus darbingumo kritimo. To tikrai niekas nenori ir tuo pačiu neverta stebėtis, jei taip įvyksta, kai susilaikoma nuo palaikymo ir pagalbos.

Paradoksas 2 – Panaikinti pertraukas

Stanfordo universitete John Pencavel atliko tyrimą, kurio rezultatai rodo, kad viršijus 50 darbo valandų per savaitę mūsų produktyvumas krenta. Galiausiai, viršijus 55 – beveik išnyksta. Nekalbu apie fizinį nuovargį, kuris pradeda reikštis persidirbus, bet noriu pabrėžti, kad kritus produktyvumui priveliama vis daugiau ir daugiau klaidų, kurios veda prie dar daugiau papildomo darbo. Taip užkuriamas amžino papildomo darbo kūrimo variklį. Nors puikiai suprantame, kad poilsis grąžins atidumą ir produktyvumą, vis gi tęsiame tai ką darome. Ne veltui bažnyčia paskyrusi sekmadienį poilsiui. Jei būtų žinojusi, kad atsiras dar nuotolinis darbas, būtų įvedusi ir ribą, nuo kurios valandos reikia stabdyti visus darbus ir eiti ilsinti savo smegenis ir kūną, kad atsistatytume energetinius ir protinius resursus.

Papildomai į dienotvarkę įtraukus ramų paskaitymą ar reflektavimą kas vyksta, galima padidinti savo darbo kokybę ir efektyvumą. Ne veltui auga tokių programėlių kaip “Headspace” ar “Calm” populiarumas. Įsivaizduoji, kad įėjusi į vadovo ar vadovės kabinetą rasi juos skaitančius knygą? Ką pagalvotum? O jei jis ar ji aptiktų tave skaitančią? Beveik garantuoju, kad pagalvojai – taip besielgiantys yra tinginiai ir išsiblaškėliai ar tiesiog laiko švaistūnai – vietoje to, kad imtųsi realiai naudingo darbo, jie poilsiauja. 

Jau kuris laikas pastebėjau, kad dauguma aplinkui visą dėmesį sutelkia būti užimtais. Jei noriu būti sėkmingas, turiu būti užimtas (pageidautina labiau). Jei esu užimtas, reiškia esu sėkmingas … Klaida! Error! Oшибка! Kur ta sėkmė, kai reik darbus pastoviai vėl ir vėl taisyti, sprendimus iš naujo priimti? Suprantu, kad skirti 10-15min meditacijai, ramaus kvėpavimo ar susitelkimo pratimams atrodo nepakeliama prabanga, bet jei 100% žinotum, kad tų minučių ROI (investicijų grąža) bus 200-300%, ar tikrai jas ignoruotum? Ar yra daug verslo savininkų, kurie žinodami apie tokią grąžą ja nepasinaudotų?  

Paradoksas 3 – Panaikinti team-building’us

Paskutiniu metu, kai apribojimai sumažėję – tai jau mažiau aktualu, bet verta žvilgtelt kas buvo, kad pasimokyti. Regis, čia kaip ir viskas aišku – kad komandos formavimo užsiėmimai yra būtini efektyviam darbui palaikyti žino didžioji dalis, nors yra galvojančių, kad tai tiesiog fainas dalykas komandai, kai yra laisvo laiko. Realybėje, tai pagrindas produktyviam ir kokybiškam komandiniam darbui. Komandos nariai, vienas kitą pažinodami, gali efektyviau ir geriau dirbti kartu ir vienas kitą palaikyti. Tai tampa dar svarbiau, jei komandos nariai išbarstyti skirtingose lokacijose, miestuose (jau nekalbu apie skirtingas šalis). Krizės metu team building‘ai, regis, buvo pirmieji išbraukti iš sąrašo. Prisipažinsiu, prieš kelis mėnesius paklaustas, o kaip organizuoti team building‘ą, kai visi esame uždaryti savo butuose ir namuose, būčiau paskėsčiojęs rankomis. Tačiau, laikui bėgant pasirodo, kad organizacijos, kurioms tai labai svarbu, prisitaiko. Vos keli pavyzdžiai:

Virtualios realybės (VR) žaidimai. Čia man pačiam buvo siurprizas, nors ir laikau save tech-geek’u. Komandos nariai, pasinaudoję VR akiniais/šalmais, gali prisijungti į bendrus kambarius ir žaisti tenisą ar šiaip vaikščioti po kokią nors istorinę vietovę ją pažindami.

Nuotolinės degustacijos, kai degustatorius transliuoja ir pasakoja apie tai, ką degustuoja. (beje, abu šiuos pavyzdžius stebėjau iš lietuvių startuolio Tesonet)

Tie patys žaidimai, kuriuos atliekame gyvai, išvažiuodami į sodybas, gali būti perkelti ir į tas pačias nuotolinio bendravimo platformas kaip Zoom, Google Meets ar Microsoft Teams. Lietuvos koučingo asociacijoje porą kartų Darius LomsargisEnterTraining jau rengė kolegoms užsiėmimus. Vieną kart pasiskirstę į atskirus virtualius kambarius kūrėme eilėraščius, vėliau juos deklamavome ir dainavome. Turėjome ir smagią viktoriną, atsakinėdami į klausimus tiesiog savo išmaniajame telefone (pamėginkite Kahoot, Ahaslides ar kitas panašias platformas), o antrasis apskritai buvo awesome – pažindinomės vieni su kitais vėl tuose pačiuose besikeičiančios sudėties virtualiuose kambariuose ieškodami kolegų kuriems tinka organizatoriaus sugalvoti klausimai/teiginiai. 

Komandos nariams būtina jaustis komandos nariais, o ne pavieniais klajūnais atskalūnais. Nors ir atrodo, kad nėra tam laiko, tačiau tai vienas iš geriausių būdų jį išnaudoti stiprinant tarpusavio ryšį ir santykius. Tai yra kaip papildomi įrankiai išgyventi sunkiomis aplinkybėmis. Kokia tamsioji pusė tai pamiršus? Pojūčiai, kad “esu atstumtas, nereikalingas”. Krentantis pasitikėjimas vadovu, lyderiu, pačia komanda – galiausiai ir pačia organizacija. Galiu garantuoti, kad ir padidėjusi darbuotojų kaita – “gal kitur bus geriau, saugiau ir ramiau” (turiu niekuo nepagrįstą vidinį jausmą, kad per pandemija darbuotojų migracija yra ženkliai išaugusi).

Užimtumas didėja ir mažėja nuolat ir tuo pačiu amžinas užimtumas po truputi tampa norma. Kai esame labiausiai užimti, mums reikia pagalbos ir palaikymo iš išorės. Jei esi vadovas ar vadovė, nepamiršk komandos narių, jiems reikia informacijos ir patvirtinimų, skirk jiems laiko. Jei esi komandos narė – nepamiršk kitų, juk draugą nelaimėje pažinsi (gal tiksliau, draugą krizėje pažinsi). Pertraukėlės ir poilsis užimtumo laikais yra svarbūs kaip niekada.

Kiekvienas galim rasti savo sėkmės formulę, reik tik užsimerkt ir šiek tiek pagalvot…